Septuagenaris Rushane išmokė vaidinti elektroninius vargonus. Nesvarbu, ar jis gerai žaidžia, ar ne, nėra svarbu. Svarbiausia yra įgyti laisvę ir laimę.

Tai labai įkvepianti ir širdį glostanti istorija.

Senis sakė, kad jam pats patinka muzika. Nors jis neturi įgudimo į personalo žymėjimą, ir nėra mokytojo, kuris išmokytų jį žaisti elektroninius vargonus, o pirštais, kuriuos jis naudoja be mokytojo nurodymų, tikrai nėra tokie standartiniai, tačiau tai yra vienas iš jo pomėgių. Kai jis turi laisvo laiko, jis linksmina save ar mankštinasi pirštais ir suaktyvina protą. Kai vienas senas, gana gera turėti mažą hobį. Nesvarbu, ar grojama gerai, ar ne. Kol kas yra laiminga, viskas gerai.

Šiam septynmečiui Rušane išmokti groti elektroniniais vargonais pats savaime yra nuostabus iššūkis ir pasiekimas. Ar jis žaidžia gerai, ar ne, šiame kontekste tikrai nėra svarbiausia. Svarbu tai, kad jis šiame procese rado savo laisvę ir laimę.
Muzika turi unikalų žavesį. Tai gali liesti žmonių širdis ir suteikti emocinį paguodą bei pasitenkinimą. Šis pagyvenęs žmogus išmokė žaisti elektroniniuose organuose, kad galėtų užpildyti savo laisvalaikio laiką gyvenime arba įgyvendinti svajonę, kurios jis nesuvokia, kai buvo jaunas.
Pavyzdžiui, kai kurie vyresnio amžiaus žmonės tapybos, kaligrafijos ar muzikos instrumentų mokosi išėję į pensiją, nesiekdami profesinių standartų, o mėgaudamiesi kūrybos ir mokymosi procesu bei iš jo įgaudami vidinės ramybės ir pasitenkinimo jausmą. Visai kaip šis pagyvenęs žmogus, pasinėręs į elektroninių vargonų natas, pamiršęs rūpesčius lauke ir šiuo metu susitelkęs į saviraišką.
Kitas pavyzdys yra tai, kad kai kurie pagyvenę žmonės dalyvauja literatūrinėje ir meninėje veikloje bendruomenėje, parodo savo mokymosi pasiekimus, dalijasi laime su kitais ir sustiprina socialinius ryšius bei priklausymo jausmą.
Šio septynmečio patirtis Rushane byloja, kad amžius nėra kliūtis siekti interesų ir laimės. Nesvarbu, kada pradėsite, tol, kol iš to galite gauti malonumą ir laisvę, tai yra pats vertingiausias pelnas.